Header popup nuotrauka

Ant kėdės sėskimės ir MES ir drauge nepakilkime, kol nesurinksime trūkstamos sumos, unikaliam ir ambicingam projektui „MAMŲ UNIJOS ŠEIMOS NAMAI" užbaigimui.

StoryHolder

Padeda vėžiu sergantiems vaikams

Kojos netekęs 18-metis Adrijus: „Aš su mirtim lošiu šachmatais, o ką tu?“ 

Taip asmeninėje „Facebook“ paskyroje klausia palangiškis Adrijus Beniušis. Atrodo, jis laimėjo. „Sveikut sveikutėlis!“ – džiaugsmingai sako Adrijus ir pabrėžia, kad tai – daugiau nei ligos remisija. 

Penktadienį Adrijus švęs 18-ąjį gimtadienį. Ko norėtų šia proga? 

„Svarbiausia, kad turiu sveikatą. Na, aišku, galėtų iš dangaus nukristi koks naujas automobilis“, – šypteli ir prasitaria netrukus pradėsiantis lankyti kursus vairuotojo pažymėjimui gauti. Pernai iškart po gimtadienio jam teko spręsti visai kito kalibro problemas.

Iš pradžių įtarė tonzilitą 

Gegužę Adrijus pajuto skausmą dešinėje kojoje. Ant kelio susidarė keistas darinys, plika akimi matėsi sutinimas. Koja tirpdavo, todėl darėsi sunku vaikščioti. Mažumėlę sunerimęs jaunuolis kreipėsi į vietos šeimos gydytoją. Pacientui buvo skirtas rentgeno tyrimas, tačiau jis lyg ir nieko neparodė. „Maniau, visas turi tiesiog praeiti“, – prisimena Adrijus. Tačiau skausmas tolydžio stiprėjo ir darėsi nepakenčiamas. Mama kone isteriškai sumąstė važiuoti į Klaipėdą išsamesniems tyrimams“, – pasakoja vaikinas. Adrijus iš pradžių pateko pas otorinolaringologą. Manyta, kad sutinimą kojoje galėjo išprovokuoti tonzilitas. Specialistas išrašė pacientui antibiotikų ir paskyrė susitikimą po savaitės. „Vaistų poveikis buvo nulinis – nei tinimas, nei skausmas neatlėgo“, – kalba Adrijus.

Naviką parodė pakartotas rentgenas

Po savaitės paauglys pateko į gydymo įstaigos vaikų skyriaus vedėjos rankas. Pastaroji paskyrė kraujo tyrimus, be to, nusiuntė pas alergologus išsiaiškinti, ar Adrijus nėra kam nors alergiškas. Kraujo rodikliai atitiko normą, alergijų nerasta. Tada gydytoja dar kartą apžiūrėjo Adrijaus koją. Neslėpė – vienas dalykas jai nepatiko. Todėl pacientą ji vėl nusiuntė į rentgeno kabinetą. Šįkart tyrimas nieko gero nežadėjo. Gydytoja neslėpė įtarianti sarkomą – piktybinį jungiamojo audinio naviką, kuris susiformuoja jungiamajame ar raumeniniame audinyje. Tai buvo penktadienis. Pirmadienį Adrijus atsidūrė Santariškių klinikų Vaikų ligoninės chirurgijos skyriuje. Čia maždaug savaitę laukė biopsijos, kuri vėliau patvirtino Klaipėdos medikės prognozę – sarkoma, gana didelė, įsiskverbusi į audinį. „Mane iškart paguldė į vaikų onkohematologijos skyrių“, – įvykių seką atkuria Adrijus. Statistiškai Lietuvoje kasmet vėžiu suserga iki 100 vaikų.

Nėra, kur dingti – turi kapanotis

Gulėdamas ligoninėje jis paisė gydytojų rekomendacijų negūglinti apie ligą: „Esą internete gausu nesąmonių, tik veltui eikvosiu nervus.“ Adrijus neslepia: kažkada vien pats žodis „vėžys“ jam kėlė pasidygėjimą. „Kai susidūriau asmeniškai, stengiausi įžvelgti gerąją pusę. Eini į priekį, nes nėra, kur dingti – turi kapanotis“, – svarsto palangiškis. Be to, sako jis, karštai reaguoti ir gailėtis savęs nebuvo laiko – reikėjo raminti mamą: „Nusiteikiau, kad greitai viskas susitvarkys, laimė, jaučiau didžiulį draugų palaikymą.“

Įvykiai pakrypo kitaip, nei planuota

Visą praėjusių metų vasarą Adrijus migravo tarp Palangos ir Vilniaus. Jam buvo paskirti šeši chemoterapijos kursai. „Būdavo dvi chemoterapijos, po kurių porai savaičių išleisdavo atostogų namo. Visą laiką buvau su draugais“, – bičiulių palaikymu džiaugiasi Adrijus. Pirmoji chemoterapija buvo sunkiausia – baisiai pykino. Kitos praėjo lengviau. Adrijus buvo informuotas, kad po gydymo jam bus atliktas magnetinio rezonanso tyrimas. Jis turėjo padėti įvertinti, kaip vaistai paveikė auglį. Gydytojai pacientui pasakojo, kad kaulas su pažeistu audiniu turės būti pašalintas. Vietoje jo Adrijui planuota įstatyti titaninį kelio sąnarį.

Tačiau įvykiai pakrypo kitaip: nors organizmo atsakas į chemoterapiją buvo geras, navikas išplito. Adrijus išgirdo, kad vienintelis būdas suvaldyti ligą – kojos amputacija.

Užgrūdino netikėta tėvo mirtis

Žinią apie drastišką gydymo metodą Adrijus sutiko stoiškai. Prasitaria, panašaus scenarijaus ir tikėjęsis. „Atsimenu, tą dieną, kai mama paaiškino, kad man įtariamas auglys, iš karto pasakiau, kad man gali amputuoti koją. Nežinau, gal tai buvo nuojauta. Tačiau neišgyvenau dėl to, nes žinojau, kad šiais laikais pritaikomi geri protezai. Pasakiau, kad išgysiu ir varysiu šokti“, – pasakoja Adrijus.

Iš kur toks paauglystei nebūdingas racionalumas? „Po to, kai prieš penkerius metus po nelaimingo atsitikimo netekau tėvo, mane labai sunku nustebinti – esu užsigrūdinęs“, – paaiškina vaikinas. 

Rugpjūčio 6 dieną jam buvo pašalinta dešinė koja. Po operacijos teko ištverti dar 12 chemoterapijų, kurios užsitęsė iki pat Kalėdų. „Auglys buvo lokalus, tačiau gydymo reikėjo, norint apsidrausti, nes organizme galėjo tūnoti dar viena mieganti vėžio ląstelė, kuri bet kada galėjo atsibusti“, – kalba Adrijus.

Juodo humoro fanas

Balandžio 8-ąją Adrijui buvo atlikti medicininiai tyrimai. Kaulų scintigrafija jokių naujų židinių nerodo, todėl galima teigti, kad Adrijus ligą įveikė. Jis vis dar mokosi namuose, tačiau nekantriai laukia ir gegužės 1-osios, kai prisijungs prie bendraklasių Palangos senojoje gimnazijoje.

„Labai visų pasiilgau. Ir pasveikau tik dėl draugų palaikymo – jie manęs neapleido. Kai grįždavau iš ligoninės, namie beveik nebūdavau – vis kur nors su jais. Nebuvo laiko galvoti apie save ir ligą“, – atvirauja vienuoliktokas. Ar dėl kojos amputacijos jam neteko patirti patyčių? „Esu juodojo humoro mėgėjas: iš savęs darydavau tokius anekdotus, kad kitiems jau nėra kur“, – šypsosi jis.

Dosnūs rėmėjai iš JAV

Birželį Adrijus turėtų skristi atostogauti į JAV, kur gyvena jo krikštatėvis. Be to, jaunuolis pagaliau gyvai susitiks su Jonu ir Marcie Kazickais, su kuriais jį netikėtai suvedė likimas. Prieš Kalėdas labdaros ir paramos fondas „Mamų unija“ onkologinėmis ligomis sergančių vaikų paklausė, kokių dovanų jie norėtų. Adrijus ir jo palatos draugas Justinas anuomet pasvajojo apie ausines, kad galėtų mėgautis ypač kokybiškai skambančia muzika. Vaikų svajones išpildė Amerikoje gyvenantys Jonas ir Marcie Kazickai.     

„Jiems parašėme padėkos laiškus ir netikėtai pradėjome susirašinėti, susibičiuliavome. Kazickai pažadėjo man gauti patį geriausią kojos protezą ir rasti gerus protezuotojus“, – susižavėjimo šeimos dosnumu neslepia Adrijus.

Šiuo metu jis naudoja pirminį protezą, stengiasi prie jo priprasti ir išmokti vaikščioti: „Koja turi užsigrūdinti ir priprasti prie skausmo.“ Adrijus trokšta kuo greičiau baigti vidurinę mokyklą ir išvykti studijuoti į užsienį. „Nesu mokslo guzas, bet norėčiau studijuoti logistiką“, – dalijasi ateities planais.

Apie grėsmę, kad liga atsinaujins, jis negalvoja: „Bus kaip bus – toks likimas. Niekas nežinome, kas gali būti rytoj.